Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: „noriu tau kai ką pasakyti“. Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse vėl pasirodė liūdesys.
Pajutau, kad man sunku praverti burną. Bet prisiverčiau pasakyti, apie ką tiek laiko galvojau. “Aš noriu skirtis”… - ramiu balsu pradėjau pokalbį.
Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Ji tik švelniai paklausė: „Kodėl?“
Aš nieko neatsakiau. Ji įsiuto. Mesdama šakutę žemėn, sušuko man: “Tu ne vyras!“. Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjom. Ji verkė, įsikniaubus į pagalvę. Žinau, ji bandė suprast, kas nutiko mūsų santuokai. Bet vargu ar aš galėjau rasti tinkamą atsakymą. Aš tiesiog pamilau Rasą. O jos nebemylėjau. Aš tejaučiau jai gailestį.
Slegiamas kaltės jausmo, paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, bei 30% mano įmonės akcijų. Vos pažvelgus į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 10 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Man buvo gaila jos, jos išsvaistyto laiko su manimi, bet aš negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau Rasai. Galiausiai ji garsiai pravirko, kas man nebuvo netikėta. Buvau tam pasiruošęs. Tiesą sakant, jai pravirkus man net palengvėjo. Mintys apie skyrybas, jau kelias savaites apnikusios mane, pagaliau įgavo tvirtą ir aiškų pavidalą.
Sekančią dieną grįžau namo labai vėlai. Pasilenkusi prie stalo, ji kažką rašė. Net nevakarieniavęs kritau į lovą ir užmigau akimirksniu. Buvau maloniai pavargęs nuo pilnos įspūdžių dienos su Rasa.
Kai prabudau, ji teberašė. Man nerūpėjo, ką ji rašo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl nugrimzdau į miegus.
Ryte ji pristatė savo skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiems kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ji nurodė paprastutę priežastį, kodėl ji to prašo: mūsų sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.
Aš su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną.
Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Maniau ji eina iš proto. Tačiau, nenorėdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.
Kai papasakojau Rasai apie savo žmonos skyrybų sąlygas, ji garsiai nusijuokė. „Koks absurdas! Kokių triukų ji beprigalvotų, jai teks susitaikyti su skyrybomis“, - su neslepiama panieka balse pasakė ji.
Aš su žmona neturėjau jokio kūno kontakto nuo to laiko, kai supratau, jog noriu su ja skirtis. Taigi, kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: “tėvelis neša mamytę!” Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų – visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė “nesakyk sūnui apie skyrybas”. Aš linktelėjau galvą. Tie jos žodžiai mane kažkuo nuliūdino. Prie lauko durų pastačiau ją ant žemės. Ji nuėjo į autobusų stotelę, laukti autobuso į darbą. Aš sėdau į automobilį ir tylėdamas išvažiavau savo įmonės link.
Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau jos kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga aš suvokiau, kad šia moterimi aš nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę aš svarsčiau, ką aš padariau su ja.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją į rankas, pajutau, kad grįžta artumo jausmas. Tai buvo moteris, kuri atidavė 10 gražiausių savo gyvenimo metų man.
Per sekančias dvi dienas pastebėjau, kad artumo jausmas auga. Nesakiau to Rasai. Į savaitės pabaigą pastebėjau, kad tapo lengviau ją nešti. Turbūt kasdieninės treniruotės nenuėjo perniek.
Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Ji išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Ji atsiduso: “visos mano suknelės išaugo”. Aš staiga pastebėjau, kad ji tiek suplonėjo, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.
Ir staiga man toptelėjo galvon.... ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai aš pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.
Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus, tardamas: “tėveli, laikas nešti mamytę“. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą savo rankose, tapo svarbi jo gyvenimo dalis. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį, nes bijojau persigalvoti paskutinę minutę. Tuomet paėmiau ją ant rankų, išeidamas iš miegamojo, pereidamas svetainę ir prieškambarį. Jos ranka apsivyjo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau svao glėbyje – lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną.
Mane liūdino tai, kad ji taip sulieknėjo. Paskutinę dieną, laikydamas ją savo rankose, sunkiai žengiau į priekį. Sūnus išėjo į mokyklą. S...

Sūnus apsiženijo ir išvažiavo gyventi į kaimą. Po vestuvių praėjo du metai ir tėvas nuvažiavo aplankyti sūnaus bei marčios. Sėdi visi vakare troboje prie stalo, o tėvas ir klausia:-Na martele, kaip sūnus?, ar atlieka vyrišką pareigą?-Nieko gero uošvi,-atsako marti, per dvejus metus, taip ir nė karto.-Negerai,- tarė tėvas,-reikia mokyti. Pasiėmė tėvas žibalinę lempa ir nusivedė sūnų bei marčią į daržinę, kur liepęs sūnui laikyti lempa, "patvarkęs" ant šieno marčią, paklausė sūnaus:-Na, kaip sūnau, ar supratai?-Supratau,-atsakė sūnus.Praėjo dar metai, ir vėl tėvas atvyksta aplankyti sūnaus. Užeina į trobą ir klausia marčios:-Na, kaip sūnus?-Nieko gero, atsako marti,-visas kaimas dulkina, o jis lempą laiko...

Sutuoktinių pora buvo pakviesta į Halloween vakarėlį. Tačiau žmonai labai įsiskaudėjo galvą, dėl ko ji liepė vyrui vienam eiti į vakarėlį. Tiesą sakant, jis nenorėjo, kad ji neitų kartu, bet galiausiai nutarė visgi nueiti vienas. Žmona išgėrė vaistų nuo galvos skausmo ir atsigulė į lovą.

Po valandos pabudusi ji pasijuto kuo puikiausiai. Kadangi dar nebuvo labai vėlu, ji nusprendė visgi nueiti į vakarėlį. Jos vyras nežinojo, kokį kostiumą vilkės žmona, todėl ji pamanė, kad gali būti visai smagu stebėti vyrą, jam to nežinant.

Vos ji įžengė į salę, kur vyko vakarėlis, pamatė savo vyrą šokių aikštelėje. Jis nepraleido nė menkiausios progos pašokti su moterimis, jas paglostyti ar pasibučiuoti. Žmona nusprendė prisigretinti prie jo ir ėmė vienareikšmiškai jį užkabinėti. Jis iškart užkibo. Ji jam leido viską – juk buvo jo žmona. Galiausiai jis sušnabždėjo jai į ausį vienareikšmišką pasiūlymą – ji sutiko. Tuomet jie nuėjo į automobilį ir pasimylėjo.

Artėjant vidurnakčiui, kuomet buvo planuojamas kaukių nusiėmimas, ji atsisveikino, grįžo namo ir išmetė kostiumą. Atsigulė į lovą ir nekantraudama ėmė laukti vyro. Jam grįžus, ji paklausė, kaip patiko vakarėlis. Jis atsakė:

„Nieko ypatingo, juk pati žinai – kai tavęs nėra šalia, man šiaip ar taip nebūna labai linksma“.

„Ar daug šokai?“ - paklausė žmona.

„Ne, nė karto. Vos atėjęs susitikau Tomą ir keletą kitų draugų, mes nuėjome į kitą salės galą ir visą vakarą žaidėme pokerį. Bet tu nepatikėsi, kas atsitiko tam tipui, kuriam paskolinau savo kostiumą…"...

...............................................................................
Kalbasi dvi draugės
-Man vyras nupirko televizorių ,video ir audio magnetofoną .
Sėdžiu namuose žiūriu televizorių ,klausau muzikos ,niekur eiti nereikia ,
tik jis laksto pas daugus ,arba savo televizorių žiūri .
O tau ką nupirko vyras ?
-Man nieko nenupirko , sako ,kad aš gerai atrodau
su manim galima į kiną ir į teatrą nueiti ...

...............................................................................
Veiksmas centriniame Kanados banke. Įeina sena sena bobulytė paskui save tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? - prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nužvelgę lagaminą.
- Man reikia pas banko prezidentą,- atsako senoji.
Kliento noras - įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos bei lagamino prispaustą bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais,- porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi - bobulė sena, gal banko tvarkos nežino ar tiesiog nepasitiki - reik pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti?- klausia prezidentas.
- 164 tukst. doleriu.-atsako senoji. - O!!! - Taip, 164 tukst. grynais,- bobulyte praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? - stebisi prezidentas ir jį jau smalsumas kutena,- iš kur pas jus tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, iš lažybų visi pinigai išlošti,- šypsosi bobulė.
- Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt!- nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va žiūrėkit galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip?-stebisi prezidentas. - Na, pavyzdžiui lažinamės iš 25 tukst. dolerių, kad pas jus kiaušiniai paplokšti,- siūlo bobulė.
- Kaip paplokšti,- juokiasi prezidentas,- čia nesąmonė, taip negali būti.
- Lažinamės? - neatlyžta bobule,- iš 25 tukst, dolerių.
- Na gerai,-juokiasi prezidentas,-man 25 tukst dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau kokie mano kiaušiniai.
- Tvarkoj,- sako bobulė,- tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10 val. šias lažybas oficialiai sutvarkyti?
- Kodėl gi ne?- patenkintas prezidentas,- palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare, namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina.
Kaip čia gali būti, kad taip lengvai 25 tukst doleriu užsidirbtų? Nusimauna kelnes, atsistoja prieš veidrodį. Ir taip žiūri ir taip. Na kiaušiniai kaip kiaušiniai, nei paplokšti nei ką.
Rytas. 10 val., į centrinio Kanados banko prezidento kabinetą įeina vakarykštė bobulytė su advokatu. Dar karta garsiai aptariamos lažybų sąlygos. Kaip įrodymą prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius. Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo tarpu bobulytės advokatas aukštielninkas virsta ant grindų be sąmonės.
- Kas jums? Širdis?- visi puola gaivinti advokatą.
- O aš,- atsipeikėjęs pralemena advokatas,- su ta bobule lažinausi iš 100 tukst. dolerių, kad ji Centrinio Kanados banko Prezidentui už kiaušinių palaikys!!!!!!!